Mano istorija

Mano kelionė į Suzuki metodo pasaulį prasidėjo maždaug prieš penkerius metus. Vieną dieną visai atsitiktinai atsidūriau mokyklos rudens šventėje. Kai į sceną sugužėjo būrys vaikų – jų buvo 20 ar 30, – mano dėmesį iškart patraukė jų labai įvairus amžius: nuo mažiausiųjų, vos dvejų ar trejų metukų, iki vyresniųjų, jau 16–17 metų jaunuolių. Kas mane labiausiai sužavėjo, buvo jų žingsniai link scenos – jie žengė su džiaugsmu, šokinėdami ir kupini laukimo, lyg laukdami kažko ypatingo. Jų veiduose švytėjo pasididžiavimas ir pasitikėjimas, o laimės kibirkštys tviskėjo akyse. Mažieji nuolat jautė mokytojo rankos šilumą – ji visada buvo šalia, padedanti laikyti instrumentą arba švelniai jį pataisanti.

Kas mane ypač pakerėjo, tai kaip šis artumas ir emocinis ryšys atsispindėjo jų muzikavime ant scenos. Jų kūno kalba perteikė stiprias teigiamas emocijas, o instrumentai spinduliavo muzika, skambėdami lyg tai būtų nuostabiausia diena jų gyvenime!

Šis patyrimas mane giliai sukrėtė ir įžiebė svajonę, kad ir fleita grojantys vaikai galėtų taip išdidžiai ir vikriai lipti į sceną, o jų fleitų garsai skambėtų dar geriau! Niekada anksčiau nesu mačiusi scenoje tiek stiprių emocijų – tiek laisvės, tiek džiugesio ir meilės muzikai, tokio galingo bendrystės ir muzikinio bendradarbiavimo. Visa tai įgalina mane dar stipriau siekti naujų tikslų ir kurti dar daugiau dėl vaikų ir jų svajonių.